UA-72164723-1

S

JONAS SABALIAUSKAS gimė 1957 m. rugsėjo 24 d. Vytautavos kaime (Trakų r.). Elektrėnų parapijos klebonas, Elektrėnų savivaldybės garbės pilietis.

1964–1968 m. mokėsi Vytautavos pradinėje mokykloje, 1968–1972 m. mokėsi Panošiškių pagrindinėje mokykloje, 1972–1975 m. mokėsi Rūdiškių vidurinėje mokykloje
1975–1978 m. tarnavo sovietiniame Šiaurės laivyne, 1979–1984 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1983-05-28 arkivyskupo Liudviko Pavilonio Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje suteikti diakono šventimai, 1984-05-27 arkivyskupo Liudviko Pavilonio, vyskupo Vincento Sladkevičiaus ir vyskupo Antano Vaičiaus Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje įšventintas kunigu Kaišiadorių vyskupijai.
Pastoracinio darbo vietos:
1984-05-27–1984-09-08 Stakliškių (Prienų r.) vikaras;
1984-09-08–1985-09-14 Molėtų parapijos vikaras;
1985-09-14–1986-04-16 Širvintų parapijos vikaras ir Krikštėnų (Ukmergės r.) parapijos administratorius;
1986-04-16–1986-09-18 Krikštėnų (Ukmergės r.) parapijos administratorius;
1986-09-18–1989-04-27 Bagaslaviškio (Širvintų r.) parapijos klebonas, Krikštėnų (Ukmergės r.) parapijos administratorius;
1989-04-27–1990-03-22 Kietaviškių (Kaišiadorių r.) parapijos klebonas;
Nuo 1990-01-15 – Elektrėnų parapijos klebonas.
Kitos pareigos:
1996-11-26–1999-08-20 Žiežmarių dekanas;
Nuo 1999-08-20 Elektrėnų dekanas;
Nuo 2002-11-06 Kaišiadorių vyskupijos tribunolo Santuokos ryšio ir teisingumo gynėjas;
Nuo 2009-09-09 išrinktas Kaišiadorių vyskupijos kunigų tarybos nariu.
2008-01-07 Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
2008-08-20 popiežius Benediktas XVI suteikė Cappellano di Suae Sanctitatis – Jo Šventenybės kapeliono-monsinjoro garbės titulą.
Literatūra ir šaltiniai:

1. Mūsų krašto garbės piliečiai: Jonas Sabaliauskas. Elektrėnų savivaldybė [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2018-09-03]. Prieiga per internetą:<http://www.elektrenai.lt/go.php/Garb%C4%97s%20pilie%C4%8Diai70>.


MINDAUGAS SABONIS gimė 1977 m. spalio 21 d. Kaišiadorių vyskupijos kunigas, kanoninės teisės daktaras, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapelionato kapelionas, Lietuvos kariuomenės Ordinariato vyresnysis kapelionas.
M. Sabonis – Teofiliaus Matulionio bylos postulatorius.


STASYS SABONIS gimė 1925 m. gegužės 24 d. Aleniškėse (Trakų raj., dabar – Elektrėnų sav.), mirė 2006 m. gegužės 17 d. Vertėjas.

Baigė lituanistiką VU (1951), dirbo „Vagos“ (1951–1984) ir „Vyturio“ (1985–1987) leidyklose. Vertė iš serbų, chorvatų, čekų, slovakų, slovėnų ir kt. slavų kalbų. Išvertė D. Čosičiaus „Saulėtekis toli“ (1957), I. Andričiaus „Drinos tiltas“ (1965), „Prakeiktas kiemas“ (1982), „Panelė“ (1994), D. Michailovičiaus „Petrijos vainikas“ (1987), M. Krležos „Ant proto ribos“ (1988), F. Švantnerio „Žmogiškoji drama“ (1973), F. Hečko „Raudonas vynas“ (1976), A. Bednaro „Sauja skatikų“ (1985), D. Mitano „Žaidimo galas“ (1990), sudarė ir iš serbų–chorvatų kalbos vertė „Serbų noveles“ (1992), D. Tatarkos „Pintiniai krėslai“ (1994), K. Čapeko „Pašnekesiai su T.G. Masaryku“ (1994), S. Lemo, I. Šamiakino, V. Terlecko, D. Chrobako ir kt. rašytojų kūrinius, kroatų, serbų, slovėnų pasakas. Parengė sovietinio meto dokumentų ir memuarinių liudijimų kn. „RAŠYTOJAS IR CENZŪRA“ (1992, su sūnumi A. Saboniu).

Literatūra ir šaltiniai:
1. Vasilavičienė J. Vertėjas Stasys Sabonis: bibliografija. – Elektrėnai, 2002. – 33 p.: iliustr. – Mašinr. – Elektrėnų SVB, 2002. – Prieiga per internetą: <http://www.vilnijosvartai.lt/wp-content/uploads/2016/03/Vert%C4%97jas-Stasys-Sabonis.pdf>.


RIČARDAS SKORUPSKAS gimė 1978 m. birželio 4 d. Vilniaus universiteto docentas, geografijos mokslų daktaras.

2006 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus universitete apgynė Lietuvos respublikos geografijos mokslų daktaro disertaciją „Kraštovaizdžio struktūros geoekologinio optimalumo metodologija (Lietuvos teritorijos pavyzdžiu).“


MELETIJUS SMOTRICKIS gimė 1577[8] m. Smotryč, Ukrainoje, mirė 1633 m. gruodžio 27 Dermanio vienuolyne. Stačiatikių arkivyskupas, kalbininkas, pirmosios slavų gramatikos autorius.

M. Smotrickis studijavo Vilniaus universitete, Niurnbergo, Leipcigo, Wittenbergo universitetuose. Dirbo mokytoju Vievio, Kijevo, Minsko, Vilniaus stačiatikių mokyklose. Buvo Konstantino Ostrogiškio sūnaus mokytojas. Nuo 1617 m. tapo stačiatikių vienuoliu, nuo 1620 m. Šventosios Dvasios vienuolyno viršininkas Vilniuje ir Polocko stačiatikių arkivyskupas. Nuo 1627 m. unitas, 1629 m. Dermanio unitų vienuolyno viršininkas [4].
Paskelbė poleminių traktatų, kritikuojančių katalikybę, 1596 m. „Brastos bažnytinę uniją“, stačiatikių teisių varžymą LDK: „Antigrafis“ (Antigrafi, 1608), „Trenas, arba Rytų bažnyčios verksmas" (Trenos, to jest lament Wschodniej Cerkwi, 1610).
1627 m. slapta prisidėjęs prie unitų traktatuose „Kelionės į Rytus apologija“ (Apologia peregrynacji do krajów wschodnich, 1628), „Parenezis, arba Priminimas rusų tautai" (Paraenesis albo napomnienie, 1629), stojo prieš stačiatikybę, pasmerkė savo ankstesnę literatūrinę ir bažnytinę veiklą.
1627 m. birželio 6 d., Meletijus Smotrickis slapta atsisakė stačiatikybės.
Svarbiausias M. Smotrickio veikalas ir bene svarbiausias Vievio spaustuvės leidinys – 1619 m. Vievyje išspausdinta „Taisyklingos sintagmatikos slavų gramatika“ (Grammatiki Slavenskija pravilnoe Sintagma). Ji 200 metų buvo slavų kalbų mokslo pagrindas ir turėjo didelę įtaką kitoms rusų kalbos gramatikoms. Ji 1629 m. perspausdinama Vilniuje, o 1648 m. – Maskvoje.
2002 m. Vievyje prie bažnyčios M. Smotrickiui atidengtas paminklas – dvi atminimo lentos, šiek tiek primenančios knygą. Ant paminklo lietuvių ir ukrainiečių kalbomis užrašyta: „1618–1619 m. Vievyje Vilniaus brolijos spaustuvėje (Bogdano Oginskio labdaros dėka) įžymusis ukrainiečių bažnyčios ir švietimo veikėjas, žinomas filosofas Maksimas Meletijus Smotrickis (apie 1575–1634 m. sausio 9 d.) išleido pirmą pilną bažnytinės slavų kalbos gramatiką, padėjusią pamatus slavistikos mokslui Rytų Europoje, „Slavų kalbos gramatikos taisyklės“.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Pūrienė, Giedrė. Vievis ir spausdintas žodis neatsiejami daugiau nei 400 metų // Elektrėnų žinios. – 2015, liep. 28, p. 8–9.
2. Smotrickij Meletij : [1578–1633] // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – [T.] 22, p. 159–160.
3. Užtupas, Vilius. Vievio spaustuvė (1611–1646) // Lietuvos spaustuvės, 1522–1997. – Vilnius, 1998. – P. 343–344.


RIMVYDAS STANKEVIČIUS gimė 1973 m. sausio 7 d. Elektrėnuose. Poetas, prozininkas, eseistas, žurnalistas.

Nuo 1991 m. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, įgijo literatūros magistro laipsnį. Nuo 1997 m. dirba žurnalistu dienraštyje „Respublika“. 2001 m. Lietuvos televizijoje vedė laidą „Kultūros spąstai“. Nuo 2004 m. – rašytojų sąjungos narys.
1996 m. išleido pirmąją knygą – sudėtingo minties piešinio, aštrių vaizdo brūkšnių, naujoviškai instrumentuotų eilėraščių rinkinį „AKIS“, kur mįslingos būties nesibaigiančioje tėkmėje išlieka vienišas individas, besišaukiantis Dievo. 2001 m. išleido miniatiūrų apysaką „Vinys Marškonių kaimui statyti“. Antroje jo poezijos knygoje „RANDAS“ (2002) atsiskleidžia sparčiai bręstantis talentas. Poezija versta į lenkų, švedų, suomių, anglų kalbas, publikuota užsienyje išleistuose almanachuose. Paskelbė kritikos straipsnių.
2000-aisiais metais pagal Rimvydo inscenizaciją Nacionaliniame dramos teatre pastatytas Sauliaus Mykolaičio režisuotas spektaklis „STOP MAŠINA“. Taip pat jis parašė tekstus daugiau kaip 20 roko dainų. 2002 metais, drauge su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi, sukūrė roko operą „JŪRATĖ IR KASTYTIS“.
R. Radzevičiaus ir R. Stankevičius susipažino studijų laikais, apie 1996 m. Apie 2001 m. vėl netyčia susitikus, poetas pasakė, jog galėtų sukurti genialų libretą. Netrukus pasitaikė proga šį teiginį įrodyti, mat Radzevičiaus iškeltos roko operos „Jūratė ir Kastytis“ idėją palaimino Klaipėdos kultūros Burministrė. Po gero pusmečio gimusioje roko operoje žodžio ir muzikos tandemas nuskambėjo kaip niekad įtaigiai, o Smilgevičiūtės ir Mikutavičiaus atliekamos arijos „Meilės duetas“ ir „Atsisveikinimas“ visiems laikams įsirašė į ieškančių meilės širdžių žemėlapius.
Jūratė ir Kastytis yra visiems gerai žinoma legenda apie mirtingojo žmogaus ir jūrų valdovės meilę, pasibaigusią Gintarinių rūmų griūtimi. Tačiau ši roko opera nepakartoja populiarios legendos, bet ją pratęsia. Tai pasakojimas apie Jūratės atgaivinimą, apie meilės pergalę prieš Perkūną, apie Jūratės ir Kastyčio jungtuves ir apie Gintarinių rūmų atstatymą sausumoje. Premjera įvyko Klaipėdoje 2002 m. rugpjūčio 1 d. šio miesto 750-tojo jubiliejaus proga.
R. Stankevičius pripažintas „Poezijos pavasario“ (2001) naktinių skaitymų laureatu.
R. Stankevičius – oratorijos „Sakurų prisiminimai“ libreto autorius (premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre – 2014 m.). Rašo tekstus dainoms.
2006 m. išleista trečioji Rimvydo poezijos knyga „TYLOS MATAVIMO VIENETAI“.
2007 m. kartu su Ramūnu Gerbutavičiumi išleido poemėlę „ZUIKIO ABĖCĖLĖ“.
2008 metais Rašytojų sąjungos leidykla išleido dvi kraštiečio knygas: eilėraščių knygą „LAUŽIU ANTSPAUDĄ“ ir esė „DIKTANTAI SIELAI“.
„Poezija yra dievoieška“, – sako „Poezijos pavasario“ (2009) laureatas, poetas, prozininkas, eseistas Rimvydas Stankevičius. Jis Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje vainikuotas ąžuolo lapų vainiku. Laureatą iš penkių kandidatų išrinko Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba. Šis vardas suteiktas už geriausią 2008 m. knygą – ja pripažinta R. Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“.
2010 m. išleista penktoji rašytojo eilėraščių knyga „PATYS PAPRASČIAUSI BURTAŽODŽIAI“, 2012-aisiais – eilėraščių rinkinys „RYŠYS SU VADAVIETE“. Šia knyga autorius užsklendžia vientisą kūrybos ciklą, pradėtą rinkiniu „Laužiu antspaudą“ ir pratęstą rinkiniu „Patys paprasčiausi burtažodžiai“.
Kartu su Perpetua Dumšiene R. Stankevičius sudarė Antano Kalanavičiaus eilėraščių rinktinę „Dvi saujos laiko“ (2015).
Naujausiai išleisti leidiniai: esė „BETLIEJAUS AVYTĖ“ (2014), eiliuota pasaka (lietuvių mitologinių sakmių motyvais) „PŪGOS DURYS“ (2014), eilėraščių knygos „KERTINIS SKIEMUO“ (2015), „ŠERMUONĖLIŲ MANTIJA“ (2017), „VALHALA“ (2018).
R. Stankevičiaus kūryba spausdinta almanachuose, rinkiniuose „Žiemos poezija“(2001), „Gyvas atodūsis“ (2001), „Nine Lithuanian poets“ (2002), „Žiema ir mirtis“ (2005), „Dar penkios minutės nakties“ (2007), „Iš Vilniaus į Vilnių“ (2008), lietuvių haiku antologijoje „Vėjo namai“ (2009), „Istorijos apie Lietuvą“ (2010), „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ (2011). „Nors tegu truputį Kalėdos turi būti“ (2011), „Линия времени : новая литовская поэзия“ (2014), „How the Earth carries us“ (2015), „Poezijos pavasario“, „Varpų“, „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachuose, taip pat įvairiuose žurnaluose, tęstiniuose leidiniuose.
Poeto komentarai, pokalbiai, atsiminimai, fotografijos spausdintos leidiniuose „Self portraits by Lithuanian poets“ (2004), „Stebuklų pilnas kambarys“ (2006), „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės“ (2008), „Valhala“ [Garso įrašas] : poetinės apeigos“ (2009), „Tarp šviesos ir šešėlių“ (2010), „...gal dar plauksi laike – juk lyg mėnuo keities [Garso įrašas]“ (2011), „Tai – aš : bardų istorija : pirmasis tarptautinis festivalis“ (2012), „Eimunto Nekrošiaus teatras : pokalbiai, recenzijos, straipsniai“ (2012), „Regėta Lietuva“ (2013), „Pasaulis yra gražus“ (2013), „Romas Orantas“ (2013, 2014), „Albumas [Garso įrašas]“ (2013), „Marcelijus : atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį“ (2016) ir kt.
R. Stankevičius sudarė Antano Kalanavičiaus eilėraščių rinktinę „Dvi saujos laiko“ (2015).
Nuo 2004 m. – rašytojų sąjungos narys. Šiuo metu Rimvydas Stankevičius gyvena ir dirba Vilniuje.
Apdovanojimai:
2009 m. Poezijos pavasario laureatas (už knygą „Laužiu antspaudą“);
2010 m. Julijono Lindės-Dobilo literatūrinės premija (už knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“);
2011 m. Jurgos Ivanauskaitės premija (už knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“);
2012 m. Jotvingių premija (už eilėraščių rinkinį „Ryšys su vadaviete“);
2012 m. Metų poezijos knygos vardas eilėraščių rinkiniui „Ryšys su vadaviete“.
2013 m. LATGA-A aukso žvaigždė už indėlį į Nacionalinę dainuojamąją poeziją;
2014 m. Už geriausią poezijos knygą vaikams (už eiliuotą pasaką „Pūgos durys“).
2016 m. Martyno Vainilaičio premija už knygą „Pūgos durys“.
2016 m. Salomėjos Nėries premija už eilėraščių rinkinį „Kertinis skiemuo“.
2016 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Stankevičius Rimvydas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – [T.] 22, p. 450.
2. Stankevičius Rimvydas. Tekstai šiuolaikinės lietuvių literatūros antologija: [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą <http://www.tekstai.lt/tekstai/1-tekstai/345-stankevicius-rimvydas>.
3. Šakienė, Ona Rasutė. Mūsų krašto poezijos grandai : Rimvydas Stankevičius, Almis Grybauskas, Eugenijus Ališanka // Elektrėnų kronika. – 2012, lapkr. 23–29 (Nr. 47), p. 6–7.


JUOZAS STEPANKEVIČIUS gimė 1933 m. spalio 25 d. Alytuje. Inžinierius kelininkas, muziejininkas, medžiotojas.

Mokėsi Alytaus pradžios mokykloje, 1940–1952 m. mokėsi Alytaus 1 berniukų gimnazijoje. 1952 –1957 m. studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – KTU) kelių statybos ir eksploatacijos inžinieriaus specialybę. Dirbo darbų vykdytoju Alytaus KSER–22, vėliau – toje pačioje įmonėje vyresniuoju inžinieriumi. Nuo 1960 m. gruodžio 5 d. J. Stepankevičius dirbo Vievio AKV vyr. inžinieriumi, nuo 1972 m. iki 1994 m. vasario – šios valdybos viršininku. 1994 m. įsidarbino VĮ „Automagistralė“ ir pradėjo kurti naują Kelių muziejų, kuris buvo atidarytas 1995 m. spalio 19 d. J. Stepankevičius Kelių muziejuje sukaupė daug muziejinę vertę turinčių eksponatų, atspindinčių Lietuvos kelių istoriją, pradedant nuo Romos imperijos laikų iki šių dienų.
Vievio KSV–6 valdyba, vadovaujama J. Stepankevičiaus, ypač pasižymėjo tiesiant Vilniaus–Kauno automagistralę, kuri buvo pirmoji Rytų Europoje. Jo vadovaujama valdyba vėliau tiesė Vilniaus–Panevėžio kelią, statė tiltus, nuolat prižiūrėjo Vilniaus–Kauno automagistralę.
Už gamybinę veiklą J. Stepankevičiui 1988 m. suteiktas nusipelnusio inžinieriaus vardas. Jis apdovanotas „Garbės kelininko“, „Garbės medžiotojo“ vardais.
Už Vilniaus–Kauno automagistralės tiesimą 1972 m. apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu, SSSR, Ministrų Tarybos medaliu bei Visasąjunginių ūkio ir mokslo pasiekimų parodų (Maskvoje) įvairiais medaliais. Už aktyvų dalyvavimą saviveikloje (ilgametis Vievio mišraus choro dalyvis) apdovanotas „Kultūros žymūno“ ženklu. J. Stepankevičiui suteikta Elektrėnų savivaldybės metų kultūros darbuotojo nominacija šventėje „Metų žmogus’2009“, jis apdovanotas Vilniaus apskrities viršininko padėkos raštu.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Česnauskaitė, Raminta. Juozas Stepankevičius: kelias – tai gyvenimas // Elektrėnų kronika. – 2015, rugs. 11–17 (Nr. 36), p. 6.
2. Jurgelevičius, Audrius. Juozas Stepankevičius: via est vita (kelias – tai gyvenimas) // Elektrėnų žinios. – 2015, geg. 29, p. 8–9.


AUDRONĖ STEPANKEVIČIŪTĖ gimė 1960 m. rugpjūčio 9 d. Alytuje. VšĮ Vievio kultūros centras direktorė, kamerinio choro „Con moto“ vadovė, Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros magistrė.

1967–1978 m. mokėsi Vievio vidurinėje mokykloje, 1978–1983 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultete muzikos mokytojo ir choro dirigento specialybę, 1998–2001 m. Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institute (Pedagogų profesinės raidos centre, vokiečių kalbą). 1994 m. jai suteikta mokytojos metodininkės kvalifikacinė kategorija.
1983–1984 m. Šiaulių 16–osios vidurinės mokyklos muzikos mokytoja, muzikos kolektyvų vadovė, nuo 1991 m. – Elektrėnų 1–osios vidurinės (dabar – „Ąžuolyno“ pagrindinė mokykla) mokyklos muzikos mokytoja, muzikos kolektyvų vadovė, 1993–1994 m. – direktorės pavaduotoja ugdymo reikalams. 1997 m. subūrė kamerinį chorą „Con moto“, jam vadovauja. Nuo 2004 m. – Vilniaus M. Daukšos vidurinės mokyklos muzikos mokytoja, muzikos kolektyvų vadovė, nuo 2005 m. – VšĮ Vievio kultūros centras direktorė.
A. Stepankevičiūtės vadovaujami moksleivių chorai dalyvavo respublikinėse moksleivių, pasaulio lietuvių dainų šventėse, kamerinis choras „Con moto“ nuolat dalyvauja įvairiose dainų šventėse, festivaliuose, konkursuose ir kt.
A. Stepankevičiūtė – Šiaurės šalių asociacijos „Norden Lietuva“ valdybos narė, Y‘s Men klubo Vievyje įkūrimo iniciatorė, Lietuvos jaunųjų krikščionių sąjungos narė.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Audronė Stepankevičiūtė // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 944–945.
2. Audronė Stepankevičiūtė // Kas yra kas. Lietuvos moterys. – Kaunas, 2007. – P. 432.
3. Jurgelevičienė, Alma. Audronė Stepankevičiūtė: „Vievis – mažoji Lietuvos kultūros sostinė? O kodėl gi ne?“ // Elektrėnų žinios. – 2015, birž. 26, p. 8–9.


Bronius Stosiūnas (kai kur – Stasiūnas; Prano) gimė 1887 m. sausio 8 d. Dzenkūniškio [Dzenkūniškių] (dabar Semeliškių sen.) kaime, Semeliškių valsčius, Trakų apskritis, mirė – 1946 m. liepos 2 d. Južnouralske, Rusijoje. Valstybės veikėjas, pedagogas, žurnalistas, redaktorius, dramaturgas, poetas, 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, pirmasis Trakų apskrities viršininkas.
Baigė Semeliškių pradžios mokyklą, Trakų mokytojų seminariją.
Į laikraščius pradėjo rašyti 1905 m. 1906 m. pradėjo dirbti Seinuose Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir bendrovės spaustuvėje korektoriumi.
Pasak B. Vileišytės: „Bronislovas Stosiūnas dirbo „Šaltinio“ redaktoriaus padėjėju arba atsakinguoju sekretoriumi, berods, nuo 1907 metų. Po kun. dr. A. Civinsko buvo atsakinguoju Šaltinio redaktoriumi ligi 1915 metų rudens.“
Nuo 1906 m. iki 1915 m. dirbo „Šaltinio“ redakcijoje, pradžioj redaktoriaus pavaduotoju, vėliau redaktorium. Jis ilgiausiai ėjo redaktoriaus-leidėjo pareigas. Perėmė redakciją nuo 22 numerio 1911 metais ir dirbo iki vokiečių okupacijos. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Semeliškėse.
1917 m. dalyvavo rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus konferencijoje. Vienas iš 1918 m. Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ steigėjų, 1918–1919 m. jos pirmininkas. 1918 m. redagavo jaunimui skirtą katalikišką laikraštėlį „Pavasaris“, dirbo „Tėvynės Sargo“ ir „Ūkininko“ redakcijose.
1919 m. vasario 13 d. paskirtas Trakų apskrities viršininku. 1920 m. – pirmuoju Vilniaus miesto ir apskrities viršininku, vėliau – Šiaulių (1925–1926 m.), Panevėžio, Utenos ir kitų apskričių valdytoju. 1922–1923 m. redagavo „Milicijos žinias“. Dalyvavo „Žiburio“ draugijos teatro veikloje. Bendradarbiavo „Tėvynės sarge“, „Ūkininke“, „Spindulyje“, „Artojuje“, „Vienybėje“, „Draugijoje“, „Viltyje“, „Policijoje“, „Rytų Lietuvoje“. 1925–1926 m. buvo Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas. Vėliau dirbo apskrities viršininku Panevėžyje, Ukmergėje, Alytuje ir kt. Vokiečių okupacijos metais vadovavo metrikacijos skyriui. Nuo 1943 m. aktyviai veikė pogrindinėje organizacijoje „Kęstutis“.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą B. Stosiūnas parašė spektaklių scenarijus „Magdutė – vargonininko duktė“, „Kvailą supras – aklą pažins“, „Naujas kelias“, „Atsimerkė akys“ ir „Du monologu“. Išleido eilėraščių rinkinį vaikams „Čir vir vir pavasaris“ (1910), scenos veikalų, vertė iš rusų k. Pasirašinėjo slapyvardžiais Stosiūnas savo raštus pasirašinėjo Bronius, Semeliškietis, Bronius Semeliškietis, Krumplys, Br. St., Dzenkūnas, B.S., Vanagas, Vivirklys, Dėdė Bronius, Sumeliškių Pakeleivis ir daugybe kitų.
1944 m. traukėsi į Vakarus, tačiau 1945 m. liepą Palangoje buvo suimtas, kalintas Vilniuje, nuteistas 10 m. lagerio. Mirė Južnouralske (Čeliabinsko sr., Rusija).
Adpovanojimai:
1928 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-ojo laipsnio medalis.
1931 m. – Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinas
1934 m. – Šaulių žvaigždės ordinas
1934 m. – Ugniagesių „Artimui pagalbon“  3 laipsnio kryžius
1928 m. – Lietuvos nepriklausomybės 10-čio medalis
Kaišiadorių kapinėse palaidota B. Stosiūno pirmoji žmona Adelė Stosiūnienė-Przeorskaitė.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. – Kaunas, 2009. – P. 122.
2. Keblaitis A. Bronius Stosiūnas // Lietuvos aidas. – 1934, birželio 16, p. 7; Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_89284_7>.
3. Lietuvos policija / red. I. Tomašauskas. – Kaunas, 1930. – T. 1: 1918–1928, p. 10–12.
4. Marcevičienė, Marija. Bronius Stosiūnas (Stasiūnas) // Marcevičienė, Marija. Atsimenantys Kaišiadorys: atsiminimų rinkinys. – Kaišiadorys, 2007. – P. 154.
5. Stosiūnas (Stasiūnas) Bronius. Kaišiadorių enciklopedija [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2018-09-06]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Stosi%C5%ABnas_(Stasi%C5%ABnas)_Bronius>.
6. Stosiūnas Bronius // Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius, 1997. – P. 474.
7. Šnirienė-Stasiūnaitė, V. Mano tėvo likimas // Marcevičienė, Marija.  Atsimenantys Kaišiadorys: atsiminimų rinkinys. – Kaišiadorys, 2007. – P. 155–159.

8. Vileišytė, Barbora. Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla (1906–1915). – Roma : [Lietuvių katalikų mokslo akademija], 1968. – 111 p., [10] iliustr., faks., portr. lap. : iliustr.: Prieiga per internetą: <http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf-straipsniai/metr-IV/Barbora%20Vilei%C5%A1yt%C4%97%20-%20Kult%C5%ABrin%C4%97%20Sein%C5%B3%20spaustuv%C4%97s%20veikla.pdf>.


VYTAUTAS SUSLAVIČIUS gimė 1951 m. rugpjūčio 3 d. Trakuose. Fotomenininkas.

1958–1969 m. mokėsi Trakuose, vidurinėje mokykloje. 1969–1974 m. Vilniaus universitete studijavo fiziką. 1977–2010 m. dirbo „AB Lietuvos elektrinė“.
Nuo 1992 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 1997 m. – Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAP) fotografas–menininkas (AFIAP), 2005 m. suteiktas Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusas.
Fotografuoja nuo 1978 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Surengė apie 99 personalinių parodų, per 20 grupinių parodų. Fotografijos eksponuotos daugelyje Lietuvos miestų bei tarptautinėse parodose: Argentinoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, JAV, Japonijoje, Irane, Italijoje, Kanadoje, Kinijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir kt. Apdovanotas daugelio fotografijų konkursų diplomais. 1997 m. birželio 9 d. Tarptautinė fotomeno asociacija (FIAP) Lozanoje (Šveicarija) suteikė Vytautui Suslavičiui Tarptautinio fotomenininko vardą AFIAP.
2002 m. V. Suslavičius dalyvavo tarptautinėje knygų mugėje Frankfurte ( Vokietijoje), pristatydamas autorinį fotoalbumą „KAUNAS JAZZ“ (2002). Jis yra leidinio „Lietuvos elektrinei – 40“ (2002) sudarytojas, o jo fotografijos spausdintos albume „Elektrėnai“ (2002). V. Suslavičius kartu su Vytautu Mizeru išleido knygą „AKMENŲ BYLA“ (2004), kurią puošia menininko fotografijos, taip pat išleido fotografijų albumą „DŽIAZAS – LIETUVA“ (2008), „VAIZDAI – LIETUVA“ (2009), jo fotografijos puošia kalendorių kalendorių „KaunasJazz 2010“ (2009). V. Suslavičius yra vienas iš Elektrėnų miesto 50–mečiui išleisto albumo „ELEKTRĖNŲ KRAŠTAS“ (2010) sudarytojų bei fotografų. Jo fotografijos puošia leidinį „LIETUVOS ELEKTRINĖ 1960–2010“ (2010). 2013 m. 2013 m. Elektrėnų savivaldybės lėšomis išleista V. Suslavičiaus knyga „DŽIAZO JAUNYSTĖS MIESTAS“, dedikuota Elektrėnų džiazo festivaliui „Jaunystė“ (pirmajam džiazo festivaliui Lietuvoje, 2008 m. vėl pradėtam organizuoti Elektrėnuose). V. Suslavičiaus fotografijos, fotoreportažai ir straipsniai spausdinti laikraščiuose „Elektrėnų kronika“, „Elektrėnų žinios“, žurnale „Literatūra ir menas“ bei daugelyje kitų leidinių.
Apdovanojimai: FIAP Sidabro medalis, Bronzos medalis, diplomas, Elektrėnų savivaldybės metų menininko 2012, titulas ir daugiau nei 20 kitų apdovanojimų.
Svarbiausi darbai:
„Tylioji fotografija“ (1990–1998), Elektrėnų bažnyčios istorija (1990–1996), „Skerstuvės kaime“ (1991–1994), „Negrįžtanti vaikystė“ (1998), „Baltijos kelias“ 1988–1991, „Milijonas metų prieš mūsų erą“ (1996–2009), „Džiazo įspūdis“ (1997–2014), „Kibera“ Kenija (2013).

Literatūra ir šaltiniai:
1. Pūrienė, Giedrė. Vytautas Suslavičius – žmogus, matantis Elektrėnus ne tik pro fotoaparato objektyvą. – Iliustr. // Elektrėnų žinios. – 2015, bal. 30, p. 8–9.
2. Suslavičius Vytautas // Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos pasiekimai, 2006. – Kaunas, 2006. – P. 956.

„Prisijungusi Lietuva“
Vilnijos vartai
Interaktyvi biblioteka
E. klasikos paieška
Epilietis
Atraskite 54,165,855 meno darbų, istorinių įrankių, knygų, video ir garso įrašų iš visos Europos.
Skirkite 2% GPM bibliotekai naujoms knygoms įsigyti